Mano sveikatos istorija ir 240kg mirties traukos rekordas

Mano istorija prasideda vaikystėje, kuomet buvau aktyvus vaikas, nenustygstantis vietoje ir labai mėgau bėgioti, žaisti slėpynes, futbolą, važinėti dviračiu, riedučiais ir riedlente, tačiau vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojomis.Nors pagalvojus reiktų grįžti dar anksčiau į pačia vaikystę, kur slypi daugelio išorinių stabdžių būti aktyviam ir pripažintam klasėje, veiksniu.

Epilepsija

Kuomet buvau vaikas man prasidėjo epilepsijos priepuoliai. Labai aiškiai prisimenu, kaip Žvėryne lankydavausi dažniau nei stovyklose (beje, kuriose taip ir nesilankiau, dėl savo ligos), kur man būdavo dedami įvairūs laidai, šalmai ir atliekami tyrimai. Turėjau rimtų problemų, nes alpdavau lygioje vietoje iki pat 12-os metų. Konkrečios epilepsijos man nenustatė, o pavadino tai polinkiu į epilepsiją, nors vaistus gėriau labai daug metų, kurie tikėtina padėjo, tačiau dėl šios priežasties buvau atleistas nuo kūno kultūros, kas nebuvo pats smagiausias etapas mano gyvenime.

Smegenų sutrenkimas

Tiksliau 4 smegenų sutrenkimai. Kai pagalvoji epileptikui, dar pridėjus smegenų sutrenkimą, tai turėtų būti visai „linksma”, o kai jau jų visi 4-i, tai daktarai pirmu numeriu mane nurašė nuo visos įmanomos fizinės veiklos, net kieme mane ribodavo ir saugodavo nuo papildomo „krūvio”. Vienas iš sutrenkimų buvo toks rimtas, kad aš pragulėjau lovoje ištisą mėnesį ir kaip dabar prisimenu, kad tai nutiko 5-oje klasėje, kuomet mano klasiokas Simas (nenuostabu, kad prisimenu vardą iki šiandien) patraukė man kėdę, o aš kritau ir galva trenkiausi į betonines grindis ir sienos kampą. Po šio incidento net norėdamas negalėdavau nieko daryti kas liečia sportą, nes atpildavau.

Stuburas

Atėjus paauglystei, kūnas turėtų pradėti formuotis, bet tik ne man. Kuomet tu nesi lankęs jokių sporto būrelių, kūno kultūros pamokų, o daugiausiai ką daręs tai kieme bandęs važinėti dviračiu ar riedučiais, tai stuburas apie save davė žinoti dar ankstyvoje paauglystėje. Jau 16-os metų buvau kreivas, kaip dviratis ir pabandžius nueiti į mokyklos rūsio salę tikintis, kad gal jau galėsiu pradėti sportuoti ir formuoti savo kūną, deja nepavyko. Prisimenu, kaip spaudžiau štangą, kuri svėrė ne daugiau 30kg ir nualpau. Man vėl buvo uždrausta sportuoti, nes polinkis į epilepsiją pasireikšdavo krūvio metu. Sportuoti negaliu, tad stuburo kreivumus, kurį laiką tvarkė manualistas, tačiau vėliau tą reikalą mečiau, nes tiesiog susigyvenau su tokiu koks buvau: kreivas, silpnas ir sveriantis 57kg.

Visko pradžia

Daugelis galvoja, kad visas traumas, kurias aš įvardinu per visą savo viešą, socialinių tinklų, gyvenimą, gavau sportuodamas. Čia turiu pataisyti, nes kaip matote, viskas buvo jau iki sporto, o būtent atėjimas į šį gyvenimo etapą man padėjo su šiomis problemomis kovoti ir jas ganėtinai gerai sutvarkyti.

Pirmiausia aš pradėjau sportuoti labai palengva būdamas 25-26-ių metų. Vis dar svėriau 57kg, vis dar negalėjau paspausti 20kg štangos ir padaryti prisitraukimo. Dėl to, jog nesportavau, tai daug laiko skyriau mokslams, darbui ir draugams. Tad mano gyvenime tikrai puikiai susiderino alkoholis, rūkymas ir bemiegės vakarėlių naktys. Aišku, tai nebuvo palanku sveikatai, nes užsidirbau ir gastritą, ir skydliaukės problemas ir hormonų problemas. Beje pastarosios jau nustatyta buvo dėl tų 4 smegenų sutrenkimų ir aktyvumo nebuvimo.

Pirmi 5 metai

Tai buvo patys kvailiausi ir linksmiausi sporto metai mano gyvenime. Dariau visko daug, blogai ir norėjau rezultato greitai. Tuo metu internete nebuvo tiek daug informacijos, kaip jos yra dabar. Nebuvo Facebook ar Instagram sporto influencerių, kurie dalintųsi patarimais. Visus patarimus imdavau iš salės dėdės Petro, kuris atrodė pasportavęs ir atrodė žino ką sako. Kiek dabar suprantu, tai jis nieko nežinojo. Per šiuos 5 metus aš turbūt sau pakenkiau nei pagerinau situaciją su stuburo išvaržomis, kaklo kreivumais ir pečių problemomis. Visų pirma pratimus atlikau taip, kaip įsivaizdavau, kad yra teisinga atlikti, o pratimus pasirinkdavau tik tuos, kurie patikdavo.

Man 30 metų

Būtent šiais metais man išlindo didžiausia mano nelaimė: išvarža, kuris slėpėsi manyje daug metų. L5/S1 8mm. Tiek nustatė pirmą dieną, kuomet atvykau į ligoninę po sporto salės. Be abejo, susirinko daktarų konsiliumas, kuris pasakė, kad gyvenime neliesčiau svorių, o geriau nieko nekelčiau sunkesnio nei arbatinukas. Pirmą mėnesį gulėčiau ir tik gerčiau vaistus. Na ir kiti įprastai girdimi dalykai. Be abejo, užrašė į planinę operaciją, nes 8mm jau tinkama operacijai…

Deja, daktarų nelaimei, aš jų nepaklausiau. Aš iškart kreipiausi į savo manualistą, kuris mane tvarkė vaikystėje. Jis mane nuramino ir pasakė, kad viskas įmanoma, tik reikės kantrybės ir laiko. O laiko aš turiu, o kantrybės dar dagiau. Kol skausmingos manualinės terapijos tęsėsi aš paraleliai kreipiausi į kineziterapeutą Raimundą Venskaitį, kuris ne paslaptis yra mūsų komandos narys. Jo dėka susidėliojome korpuso stiprinimo programą, kurią atlikinėjau 5 kartus savaitėje apie 6-10 mėnesių.

Atliekant visą šį gydymą aš pamažu pradėjau treniruotis pagal jėgos principus, įtraukiau į savo treniruotes bazinius pratimus, ypač pritūpimus ir mirties trauką. Skaitydamas daug informacijos ir ypatingai iš vakarų pusės medicininius straipsnius, dar tais metais, sužinojau, kad mirties trauką duoda reabilitacijos centruose ir pratimas pats nėra blogas, o labai geras, tačiau tik atliekant taisyklingai.

Praėjus keliems metams aš jau sportavau be skausmų ir galėjau tikrai pasigirti pakankamai neblogais skaičiais ant štangos. Tačiau patys suprantate, kad tai nebuvo laikas stiprėti jėgos prasme. Tai buvo metai skirti atsistoti ant kojų ir įrodyti sau, kad aš galiu grįžti į įprastą aktyvų gyvenimą be operacijos. Ir man pavyko. Aš būdamas 32 metų jau galėjau patraukti 180kg mirties trauką, patūpti 120kg ir paspausti 100kg,

Man 33 metai

Bet atėjo Kristaus metai. Ir čia pakišo koją senas mano kūno disbalansas. Ir kol aš tvarkiau stuburą, visai pamiršau apie savo pečius. Kurie buvo kreivi nuo jaunystės, jiems trūko mobilumo, o dar kai dėdė Petras, tas iš salės, man patarinėjo ką daryti, buvau gavęs traumą raktikaulyje. Tai va po tiek metų, tiesiog vieną mielą 2017 metų lapkričio dieną, nebegalėjau pakelti rankos. Realiai pakelti iš skausmo.

Pirmiausia aišku aš tiesiog gėriau vaistus, galvojau, kad patempiau ar pan. Vėliau po gerų pusės metų išaiškėjo, kad man yra sausgyslės uždegimas. Iš esmės baika, tai galim trumpai pailsėti, reabilituotis ir judėti toliau. Bet.. Bet 2018 metų rugsėjo mėnesį visa tai grįžo. Ir grįžo taip, kad aš galvojau VISKAS. Pasirodo, kad pirmo tyrimo metu nenustatė, tačiau man yra susidėvėję pečių AC sąnariai ir reikalinga operacija, kuri menkai padės, tiek kiek jos nedarant, o geriausia keisti sąnarius. Ta prasme rimtai? 34 metai ir sąnarių keitimas, kaip kokiam pensininkui?

Užsirašiau į planinę operaciją 2019 metų vasariui, nes tokios 4-5 mėnesių eilės, ir pradėjau gydymą pats. Čia pradėjau darbuotis su ortopedu Tomu Indrulioniu, sporto daktaru Kęstučiu Linkumi ir treneriu Gediminu Chaževskiu.

Pirmus 3-4 mėnesius vyko gryna peties reabilitacija, stiprinimas. Taip pat atlikau kelias plazmos ir helurono injekcijas. 2019 metų sausį/vasarį dar su menkais skausmais nutarėme bandyti stiprinti kojas ir nugarą, jei negaliu treniruoti pečių ir krūtinės. Taip aš pradėjau ruoštis pirmam savo asmeniniam trikovės rekordui.

2019 metai ir pirmas bandymas

Per 4-5 mėnesius sunkių, man visai nepažįstamo jausmo ir krūvio, treniruočių aš pasiruošiau savo pirmam jėgos išbandymui po štanga. Taip, vis su tomis pačiomis 6-iomis išvaržomis, pečių artroze ir dideliu noru įrodyti sau, kad tai ne kliūtis nebandyti ir judėti į priekį.

2019 metų birželį aš užfiksavau 2 naujus savo asmeninius rekordus:

Mirties trauka – 220kg
Pritūpimai – 180kg

Asmeninis svoris: 88kg

Deja, spausti štangos, kad ir kaip norėtųsi negalėjau. Bandžiau tuo metu spausti bent 80kg, bet viskas baigdavosi 5 mėnesių nauju gydymu.

2020 metai

Dar 2019 metais susipažinau su savo gelbėtoju masažuotoju Sauliumi Satkevičiumi, kuris turi stebuklingas rankas ir dar geresniais anatomijos žinias. Būtent jo dėka, kuomet padarydavau kokią kvailystę, jis man pastatydavo ant kojų. Kiekvieną savaitę, jau greit bus du metai, kaip jis mane prižiūri ir būtent 2020 metams aš jau ruošiausi su jo pagalba.

Tais metais mano tikslas buvo pagerinti savo buvusius skaičius ir pamėginti spausti štangą, bet aplinkybės susiklostė taip, kad mano pečiai nepasidavė treniruotėms ir gydymui, todėl, kad ir kaip norėtųsi aš vis dar negalėjau atlikti trečio jėgos pratimo.

Kaip bebūtų, pirmojo karantino pabaigoje, aš užtvirtinau savo naujus skaičius:

Mirties trauka – 230kg
Pritūpimas – 190kg

Asmeninis svoris: 88kg

Šis bandymas buvo tikrai sudėtingas, nes aplinkybės pasisuko ne taip kaip norėjome. Atėjo korona, atėjo karantinai ir ribotos galimybės sportuoti, tačiau namų sąlygomis man pavyko pasiekti geresnių rezultatų nei prieš metus ir tas labai džiugino.

2021 metai ir man jau 36-eri

Praėjus pirmam karantinui ir pasibaigus vasarai aš labai norėjau pagaliau padaryti tai apie ką svajojau visus 3 metus – paspausti štangą. Visus metus ruošiausi tam. Dirbome su Sauliumi savaitę iš savaitės ieškodami masažo būdų, kaip pagerinti mano pečių būklę. Po pirmojo karantino nusprendžiau savo jėgomis, jau be Gedimino pagalbos, pasiruošti naujiems asmeninių rekordų bandymams. Diena iš dienos ieškojau pratimų ir jų variacijų, kaip gerinti savo jėgą nedarant žalos.

Ruoštis pradėjau spalio mėnesį ir buvau nusiteikęs pagerinti viską bent po 5 procentus. Kas labai kvaila, nes su metais ir patirtimi supranti, kad visų trijų veiksmų pagerinti tampa neįmanoma ir turi koncentruotis į kažkurio vieno arba bent dviejų gerinimą. Aišku, mano pagrindas buvo paspausti štangą bent daugiau nei 100kg.

Nepaisant nugaros operacijos, kuri įvyko lapkričio pabaigoje dėl mažos cistos ir 2 savaičių pertraukos, aš 2021 metų sausio mėnesį sugebėjau pagerinti visus tris veiksmus:

Mirties trauka – 240kg
Pritūpimai – 192.5kg
Spaudimas – 110kg

Asmeninis svoris: 88kg

Labiausiai džiaugiuosi tuom, jog nejaučiu absoliučiai jokio skausmo nei nugaroje, nei pečiuose. Jaučiu tik malonų nuovargį, kaip po gerų varžybų. Deja, neteko tokiose dalyvauti, bet pasidariau jas pats sau ir viską užfiksavau kameroje.

Šis laiškas yra prisiminimas man pačiam ir motyvacija tiems, kurie galbūt gali, bet nuleidžia rankas, nes kažkas jiems pasakė kitaip. Jeigu ir negalėsite, bet svarbu pabandyti, nes Jūs turite visą laiką ateityje ir geriau jį išnaudoti bandant nei tikintis, kad kažkas pasikeis nieko nedarant.