Išvarža ir artrozė nesustabdė patraukti 230kg
Ką duoda metai darbo sporto salėje? Kur matomas progresas? Tai labai dažnai užduodami klausimai iš šono tų, kurie realiai patys nebandę tuos metus sunkiai dirbti.
Pirmiausia, reikia atskirti du dalykus: kuomet esi naujokas – progresas bus akivaizdesnis, su metais to akivaizdaus progreso matysim vis mažiau ir mažau, o geriausi absoliutūs rodikliai bus kažkokie konkretūs skaičiai.
Mano istorija
Mano istorija paprasta: 6 išvaržos (iki sporto) ir pečių artrozė (sporto metu). Aišku visų gydytojų standartas traumuotiems: draudimas sportuoti.
Nepatikėjau aš daktarais ir pagalvojau, kad metai eis ir eis, o aš turiu tik du pasirinkimus: tingėti ir vėliau sakyti, kad va koks aš vargšas – negaliu nieko daryti, nes turiu traumą arba kasdien dirbti ties reabilitacija ir vėliau atsisukęs į praeitį tik prisiminsiu tą sunkų darbą, bet tikėtina turėsiu teigiamų rezultatų!
Pasirinkau antrą kelią, kurį renkasi labai retas, nes jis žiauriai užknisantis ir sunkus. Kodėl? Nes tai ne raumenis užauginti, o savo sausgyslių, vidinių raumenų, sąnarių stiprinimas, kuris užima be galo daug laiko. Sveikam žmogui tai gali užtrukti ilgai, o jei turi traumą, tas laikas dauginasi iš
kartų…
Esu dėkingas savo komandos kineziterapeutui Raimundui, kuris padėjo sunkiu periodu atsistatyti nuo išvaržos (jeigu turite panašių bėdų visada galite konsultuotis internetu bei užsakyti prevencinę sporto programą tokiems atvejams gerinti) bei masažuotojui Sauliui, kuris jau kelis metus mane prižiūri ir palaiko mano fizinę formą taip, kad galėčiau tobulėti ir judėti į priekį lyg būčiau sveikas.
Ką dariau?
6 metai sporto režimo, apsilankymų pas daktarus, masažai, fizioterapija, ilgalaikiai apšilimai, specifinės treniruotės ir t.t. Čia labai noriu padėkoti savo kolegai Gediminui, kuris smarkiai padėjo su treniruočių periodizacija ir parengimu didinat jėgos rodiklius. Šį darbą jis tikrai išmano, nes paruošę ne vieną trikovininką ir tai daro taip, kad jaustumėtės gerai ir pasiektumėte savo tikslą be pašalinių pasekmių.
Aišku, dabar man kalbėti yra lengva, o kažkam parodyti pirštu ir komentaruose parašyti:
“aj, tai pas jį turbūt buvo ne tokia rimta situacija arba čia tokia genetika, o dar geriau viską pagydė steroidai!”
Manau, tokį požiūrį turi tie, kurie šiaip nieko nedaro arba nėra turėję traumos ir nežino, ką reiškia sportuoti su didžiule atsarga.
Tiesa ta, kad eina šikti, kaip buvo ir dar vis yra sunku. Kiekvieną dieną ir būna savaičių, kai skausmai grįžtą, bet tada gelbėja visos įmanomos priemonės: pratimai, masažai, specialūs įrankiai ir pan.
Tokį kelia aš pasirinkau, nes kaifuoju nuo pasiekto rezultato, ypač žinant kur pradėjau ir kokius sunkumus teko įveikti. Ir ne to rezultato, kurį kiti supranta, kaip kalną raumenų ir kažkokią sceninę formą, o tą, jog dar prieš 6 metus sakė, kad gal teks su ramentais vaikščiot, o šiandien mušu savo gyvenimo jėgos rekordus.
Pritūpimų ir mirties traukos rezultatai
2019 metais užfiksavau savo pirmus geriausius gyvenimo skaičius, kas buvo mirties trauka 220kg ir pritūpimas 180kg. Aš galvojau, kad tai yra lubos, ką galiu pasiekti. Praėjus metams sunkių treniruočių, pilno mitybos ir miego režimo ir dar pridėkime paraleliai pečių artrozės gydymą bei nugaros pasispardymus su praeitimi – šiai metais turiu naujus skaičius!
2020 metais yra pritūpta 190kg, o patraukta 230kg.
Dabar jau nenoriu sakyti, kad tai yra lubos, nes suprantu, jog net turint traumas, galima judėti į priekį ir stiprėti, augti, tobulėti. Nesupraskite manęs klaidingai, trauma nelygu traumai ir turėdamas pečių artrozę, aš turbūt niekada nespausiu štangos krūtinei virš 100kg, nes tiesiog fiziškai sveikata to nebeleis. Tačiau man prieš 2 metus daktarai sakė, jog aš ir 20kg nepaspausiu, o šiandien galiu tai daryti drąsiai palaikydamas visą reabilitacinį režimą.
Gal 2021 metai bus dosnūs ir skaičiai pasikeis, o gal nuspręsiu daryti kažką kitą – užauginti raumenų ar tiesiog palaikyti esamą jėgą, išvaizdą ir mėgautis sportu, kaip tai darau jau 10 metų. Nežinau, bet šiandien esu ten kur norėjau būti ir užtrukau tik 6 metus. Teisingai, sakau tik, nes kai laikas praeina žiūrėti atgal pasidaro lengviau, tačiau jei nepradėsime nuo pirmos dienos, tuomet neturėsime kur pažiūrėti, kai tos dienos praeis.
Toliau tavo pasirinkimas… O mes galime padėti.
